Padėti vaikui ir tėvams
geriau suprasti vieniems kitus.

Vaikas pamato saldainį ar žaislą, tėvai pasako „ne“, ir po kelių sekundžių prasideda garsus verksmas, rėkimas ar kritimas ant grindų. Tokia situacija tėvams gali būti labai nemaloni, ypač viešoje vietoje. Tačiau pykčio priepuoliai ankstyvoje vaikystėje yra dažni ir nebūtinai reiškia blogą auklėjimą ar elgesio problemą. Atliktame ikimokyklinio amžiaus vaikų tyrime nustatyta, kad net 83,7 proc. vaikų bent kartais patiria pykčio priepuolius, tačiau kasdien jie pasireiškia tik nedidelei daliai vaikų. (Wakschlag ir kt., 2012) Kodėl vaikas taip stipriai reaguoja? Mažas vaikas

Rytas prie darželio durų. Vaikas verkia, nenori paleisti mamos ar tėčio rankos. Suaugusysis ramina: „Nebijok, viskas bus gerai“, tačiau pats jaudinasi, delsia išeiti, dar kartą apkabina vaiką. Atrodo, kad adaptuojasi tik vaikas. Tačiau psichologiniai tyrimai rodo, kad labai svarbi ir tėvų emocinė būsena. Mažas vaikas dar nemoka pats taip gerai įvertinti naujos situacijos kaip suaugęs žmogus. Todėl jis stebi artimiausių žmonių reakcijas: veidą, balsą, kūno kalbą, elgesį. Paprasčiau tariant, vaikas žiūri į tėvus ir tarsi klausia: „Ar čia saugu?“ Vaikai

Tikriausiai esate girdėję tokias frazes kaip: „Mama, man nuobodu”, „Tėti, ką man veikti?“,„Galiu pažaisti telefonu?“. Ypač atostogų metu šiuos sakinius tėvai išgirsta dažniau nei norėtų. Ryte, automobilyje, kavinėje, namuose po pietų, kartais praėjus vos kelioms minutėms po ką tik pasibaigusios veiklos. Ir nors iš pirmo žvilgsnio tai tik vaiko skundas, tėvams jis neretai sukelia visai kitus jausmus. Nuovargį, susierzinimą, o kartais ir kaltę. Gal per mažai suplanavau? Gal reikėjo stovyklos? Gal šiandien turėjome kažkur nuvažiuoti? Gal vaikas per daug laiko